Mano gyvenimas iki neseniai atrodė kaip gerai koordinuotas chaosas. Aš – dviejų mažylių mama, dirbanti iš namų grafinė dizainere. Dienos bėga vienaip: ryte išlydžiu vyrą, pamaitinu vaikus, įjungiu animacinius filmukus ir bandau suderinti klientų pageidavimus su sūnumi, kuris tuo metu bando “pataisyti” mano piešimo planšetę. Vakare, kai pagaliau visi miega, aš krentu į lovą be jėgų. Atrodė, kad mano “aš” liko kažkur prieš trejus metus, iki gimdymo atostogų.

Bet vieną trečiadienio vakarą viskas pasikeitė. Vyras išvažiavo į komandiruotę, vaikai užmigo anksčiau nei įprastai. Aš sėdėjau virtuvėje su puodeliu ramunėlių arbatos ir jaučiau, kad neturiu jėgų net telefoną paimti. Tada prisiminiau, kad prieš kelias savaites draugė minėjo, jog kartais žaidžia kažkokiuose internetiniuose lošimuose, kad “atsijungtų nuo realybės”. Aš niekada nebuvau rimtai lošusi, gal tik kartą per studentų vakarėlį su monetomis. Bet tą vakarą man taip trūko kažko, kas priklausytų tik man. Kažko, kas neturėtų nieko bendra su vystyklais, piešimo užduotimis ar vakariene.

Atidariau “Google” ir pradėjau ieškoti. Užklydau į “Vavada” svetainę. Iš pradžių mane patraukė spalvos – ryškios, bet neperkrautos. Dizainas buvo šiuolaikiškas, suprantamas. Nereikėjo jokių ilgų registracijų ar dokumentų siuntimo. Per penkias minutes jau turėjau paskyrą. O tada pažiūrėjau į savo sąskaitos likutį – 10 eurų, kuriuos buvau atsidėjusi iš kavos pinigų. Ir pagalvojau: kodėl gi ne? Tai bus mano vakaro pramoga. Jei pralošiu – nieko baisaus, tai tik 10 eurų, kuriuos būčiau išleidusi kavinei. O jei... na, kas žino.

Pradėjau nuo paprastų lošimo automatų. Temos buvo įvairios – nuo senovės Egipto lobių iki ateivių kosmoso nuotykių. Aš niekada nemaniau, kad gali būti smagu tiesiog spausti mygtuką ir žiūrėti, kaip sukasi ratai. Bet tą vakarą tai buvo tikras atsipalaidavimas. Aš nereikalavau iš savęs nieko ypatingo. Nereikėjo galvoti apie klientų pageidavimus, apie tai, ar sūnus pavalgė pietus, ar dukra išmoko naują raidę. Aš tiesiog buvau čia ir dabar, su savo 10 eurų.

Ir tada, po kokių 15 minučių, atsitiko kažkas, ko nesitikėjau. Ant automato, kurį sukau, iškrito penkios vienodos figūros. Ekranas pradėjo mirgėti, pasigirdo muzika. Aš žiūrėjau į savo sąskaitos balansą: 10 eurų virto 35 eurais. Tai buvo maža suma, bet man ji atrodė kaip milijonas. Aš šokinėjau virtuvėje, bandydama nekeliauti triukšmo, kad nepažadinčiau vaikų. Mano vyras vėliau juokėsi, kai jam apie tai papasakojau, bet tą akimirką aš jaučiau, kad vėl esu gyva. Ne tik mama, ne tik darbuotoja, bet ir moteris, kuri gali sau leisti šiek tiek azarto.

Po to aš pradėjau žaisti reguliariai – ne kiekvieną dieną, o kartą ar du per savaitę, kai jaučiu, kad reikia “išeiti iš proto”. Kiekvieną kartą nustatau limitą – ne daugiau kaip 20 eurų. Ir visada laikausi šios taisyklės. Nes čia ne apie pinigus, o apie pojūtį. Kartais pralošiu tuos 20 eurų, kartais laimiu 50 ar net 100. Bet svarbiausia – kiekvienas vakaras, kai žaidžiu, yra mano. Aš atsijungiu nuo buities ir pasineriu į spalvų, garsų ir galimybių pasaulį.

Beje, pastebėjau, kad “Vavada” turi įdomią sistemą, kai už aktyvumą gauni papildomų galimybių. Pavyzdžiui, už kiekvieną depozitą ar sužaistą laiką gali gauti nemokamų sukimų ar premijų. Tai nėra dideli pinigai, bet malonu, kai žinai, kad tavo lojalumas vertinamas. O kai pirmą kartą gavau vavada bonus, tiesiog gerai nusiteikiau. Tai buvo nedidelė premija, bet ji leido man palošti ilgiau neinvestuojant papildomų pinigų. Manau, tai geras būdas paskatinti žaidėjus, nes jautiesi, kad esi vertinamas.

Kartais pagalvoju, ar tai nėra pavojinga? Bet aš žinau savo ribas. Tai nėra pabėgimas nuo realybės, o būdas praturtinti savo laisvalaikį. Aš visada pirmiausia pasirūpinu vaikais, darbu, namais. O tik tada, kai turiu laisvą valandėlę, atsisėdu prie kompiuterio. Ir žinote, ką? Aš net pradėjau geriau miegoti. Kai turiu šią mažą pramogą, aš nesusikaupiu ties kasdienybės nuoboduliu. Vietoj to, aš turiu kažką, ko laukti.

Vasara buvo karšta, ir aš dažnai sėdėdavau balkone su nešiojamuoju kompiuteriu, gerdama limonadą ir sukdama automatus. Kaimynai turbūt manė, kad aš dirbu, bet aš juokiausi sau po nosimi. Tai buvo mano slaptas pabėgimas. Ir kai laimėdavau net mažas sumas, aš jaučiausi kaip maža pergalė prieš rutiną.

Kartą, po ypač sunkios dienos, kai dukra sirgo, o klientas atmetė mano dizainą, aš sėdėjau prie kompiuterio ir žaidžiau ilgiau nei įprastai. Jau buvau pralaimėjusi 15 eurų, bet tada išbandžiau kitą automatą. Ir per vieną sukimą gavau premijinį žaidimą. Pradėjo suktis ratai, ir aš mačiau, kaip skaičiai auga. Galų gale laimėjau 120 eurų. Tai buvo ne didžiulė suma, bet tą vakarą ji man reiškė daugiau nei bet koks bonusas. Aš nusipirkau sau naują knygą, o likusius pinigus padėjau į taupyklę – kitą kartą, kai vaikams reikės naujų batų, turėsiu šiek tiek atsargos.

Dabar, kai draugės klausia, kaip aš spėju viską ir dar atrodau tokia linksma, aš jiems atsakau: “Aš turiu savo mažą paslaptį.” Kartais jos nusijuokia, kartais pažiūri įtariai. Bet man nesvarbu. Aš žinau, kad šis hobis man padeda išlaikyti pusiausvyrą. Tai ne apie tai, kiek pralošiau ar laimėjau, o apie tai, kad kiekvieną kartą, kai sėdu prie kompiuterio, aš primenu sau, kad esu ne tik mama ar darbuotoja, bet ir žmogus, kuris gali mėgautis mažais džiaugsmais.

Taigi, jei kada nors jausitės, kad jūsų gyvenimas tapo per daug monotoniškas, pagalvokite apie tai. Galbūt jums irgi reikia kažko, kas sugrąžintų šypseną. Tik nepamirškite: svarbiausia – žinoti savo ribas. Ir visada, VISADA, žaisti dėl pramogos, o ne dėl pinigų. Tada galite atrasti, kad azartas gali būti ne problema, o būdas paįvairinti gyvenimą. Mano patarimas? Išbandykite, bet atsakingai. Ir nepamirškite, kad kartais maži laimėjimai yra didžiausi džiaugsmai.